tiesavoti

×tiesavóti, -ója, -ójo (hibr.) KŽ 1. intr. G116, M, KŽ bylinėti. | refl. SD¹139, Sut, BzF188, KŽ, FrnW: Žmonės dėl savo tiesų ažumeta sau tikrą dieną, kurioj tiesavojasi, aba bylinėja SPI4. Jei, tieg, ažu nieką turėjau sūdytis aba tiesavotis su tarnu mano ir tarnaite mano SPII135. 2. refl. teisintis: Jis tiesavójas prieš tiesą, jog nekaltas J.